pavydėlis

pavýdėlis, -ė smob. (1) Dkšt, pavydė̃lis (2) Užp; DP513, N žr. pavyduolis 1: Dar nuo to pavýdėlio gausi ką nors! Klm. Iš tokio pavydė̃lio nieko neišprašysi Sdb. ^ Skūpėlis pavydė̃lis vijo pelę per virvelę; kai pavijo, tai prarijo LTR(An). Paskūpėlė pavydėlė nei pati kanda, nei kitam duoda (spyna) TŽV585.